Ištrauka iš mano knygos

Ištrauka iš mano knygos

Dienoraštis.

Mes esame uždėje sau tiek ribotuvų, kuriuos pradėjus judint, net nesitikim, kad esame save įvynioję į tūkstančius ego sukurtų netikrų popierėlių (kaip saldainiai) ir kai pradedame keliauti savęs pažinimo keliu, saves ugdymo bei savęs gydymo keliu, kitaip tariant sielovados keliu – negalime atsistebėti, kokiais sluoksniais esame save apsupę ir kaip kartais neskaniai mes artėjame prie skaniausio. Bet tai ir yra įdomiausia kelionė, o jeigu Jums ji neįdomi, tai tiesiog pakeiskite mintį – įkvėpkite ir iškvėpkite taip giliai, kaip Jūsu vidinis vaikas trokšta žaisti, tyrinėti ir atrasti savo tikrąją esmę – savo tikrąją esatį.Šis laikas 2020 Kovo mėnuo, Korona viruso apsuptyje visai planetai duoda laiko sustoti.Energetiškai vyksta labai stiprus virsmas, žemė pavargusi nuo žmonių norų ir pertekliaus, susijungusi su kosmoso energijomis, bei kitų galaktikų vibracijomis – valosi. Energijų dažnis taip stipriai ir greitai kyla, priversdamas žmones, net neapsikrėtus – stiprinti savo fizinį kūna, bei valyti ir atlaisvinti vietą savo dvasiniame lygmeyje. Ir aš taip džiaugiuosi šiuo virsmu, nes žmogus renkasi jau čia ir dabar, ką daryti, kaip elgtis su savo kūnu, dvasiniu gyvenimu, bei materialiu gyvenimu. Jau čia ir dabar žmogus turi priimti sprendimus, nes energija kyla labai stipriais vibracijų dažniais, nori nenori – žmogus susiima rūpintis savimi taip, tarsi jau būtų apsikrėtęs. Jis stiprina savo imuninę sistemą, pradeda sveikai valgyti, rūpintis labiau savimi, savo vidiniu pasauliu, savo šeima, ugdo savo gerąsias vertybes. Ir tai trunka ne dieną ir ne dvi, o šis laikas išsitęsia per savaites. Argi ne nuostabu, jei galima sakyti, priverstinai visos aplinkybės mus sustabdo. Žemė restartuojasi, keičiasi, valosi ir tuo pačiu ji rūpinasi mumis. O galbūt rūpinasi tas, kuo Jūs tikite. Bet tai nesvarbu, ką Jūs pasirinksite, nes šiuo metu Jūsų pasirinkimai manifestuojasi iš karto, Jūsų poelgiai su savimi iš karto Jus transformuoja, Jūsų sprendimai priimami šiomis dienomis įtakoja Jūsų ateities energetiką. Tik vieni į tai nesigilina ir gyvena, kaip gyvenę, o kiti jaučia virsmą, tokį stiprų virsmą, jog susiima ir susitvarko jau čia ir dabar savo gyvenimą, o dar kiti pasirenka negatyvų mąstymo modelį ir lieka merdėti jame. Ir žinote ką? Viskas yra gerai, nes kiekvienas renkasi tai, kas jam šiuo metu atrodo geriausia.Tačiau dar taip aiškiai, visos susiklosčiusios aplinkybės, neatverinėjo sąmonės, kaip kad dabar. Sąmoningiems žmonėms atviras kelias į kitus lygmenis, į kitus energetinius lygmenis, o dar neprabudusiems, tai labai geras spyris į užpakalį praplėsti savo galimybes, savo sąmonę, galų gale pakeisti savo mąstymo modelį, priimti realybę, ugdyti savo gerąsias vertybes, susidraugauti su savo baimemis ir pan.Taigi mūsų protas įvyniotas į ego popierėlius, sluoksnis po sluoksnio jau prieš šį laiką trasformavosi bei gryninosi. Kas giliau pajautė, tai stipriau jautėsi, kaip vienas sluoksnis nuslenka – greit palengvėja ir staiga su šypsena, labai greitai pasitinkame jau antrą, trečią ir kitus sluoksnius. Ir su meile ir dėkingumu mes priimame šį tęstini procesą, nes jau suvokiame, kad seniems įsitikinimams nebeliko vietos, kad sena energija ištirpo ir nauja energija jau mumyse. Ir šypsenų daugėja, nes kiekvienas viduje gauname vis daugiau pasitikėjimo, jaučiame didesni palaikymą, ne tik iš aplinkos, nes susivienyjame, bet jaučiame palaikymą ir iš savo visų dvasinių vedlių, mokytojų, kūrėjo, angelų sargų. Mes tiesiog visa tai jaučiame ir tam jau nebereikia žodžių. Tiesiog rūpinimąsis savimi dabar galbūt atrodo perdėtas, bet jau geriau tebunie perdėtas, negu jo iš vis nebūtų. Ir tebunie tas rūpinimąsis tęsiasi. Vidinio pasaulio, sodo priežiūra šiuo metu labiausiai sustiprina mūsų fizinį kūną. Todėl kaip žinome pozityvios mintys, aktyvuoja pozityvią energiją visame kūne ir pozityvi energija pakeičia negatyvią energiją. Ir čia nereikia kalbėti apie vieną kažkokį konkretų virusą, tas virusas yra mūsų pačių mintys – pirmiausia. Todėl jas pradėti suvokti, priimti, transformuoti būtų pats pirminis ir svarbiausias sprendimas. O kam artimesnis dvasinis pasaulis – tuomet tai gražiausia terpė save auginti, ugdyti, gydyti.


Balandžio 15d. Jau daugiau kaip mėnuo esu Londone. Anglija. Etapas, kurio neplanavau savo gyvenime. Taip vyksta, kai atsiduodi visatos vedimui, kai pasiduodi. Na ir žinoma įtaka pasaulinio sudrebinimo, į istoriją įėjusio viruso pasirodymo.Tai laikas, kuomet man, tokiai judriai ir veikliai, reikia sustoti. Nutūpti. Ir mėgautis gyvenimu, tokiu, kokį kuriu dabar ir čia. Su žmonėmis, su kuriais negalvojau, kad tiek laiko teks būti. Bet tai nuostabiausias laikas gyvenime, kurio neplanavau ir kuris gerąja prasme mane nustębino ir apie tai dar parašysiu. Na o dabar bendrai pasidalinsiu savo būsenomis, mintimis ir emocijomis.Priimti save, tai reiškia priimti pasaulį. Paskutinėmis dienomis toks artimas mirties jausmas, net rodos tarpais užuodžiu ir suvokiu, jog tai galimybe susitaikyti su savimi ir priimti save dar labiau ir giliau. Kadangi medituoju, sąmoningumo keliu keliauju, su gamtos medicina susidraugavus esu, vis jautriau ir jautriau jaučiu žmoniją, jaučiu pasaulį. Bet nenoriu prisiimti atsakomybės nešti visų žmonių energijas ant kupros, kaip kad norėjau prieš 4 metus, altruistiškai užsidegus, po skyrybų ir sunkių išgyvenimų, norėjimo pabėgti nuo savęs, nors jau du metai keliavau į susitikimą su savimi. Maniau, kad susitikau, o dabar einant 7- iems savęs pažinimo metams, tokiems gilesniems, suvokiu, kad apsišluosčiau tik dulkes. Kaskart pasiekusi šaknis, nuo kurių varvėdavo skausmo, liūdesio, pykčio ir baimių kraujas, nerdavau gylyn, maudydavausi iki tol, kol tos neramios būsenos atsipalaiduodavo, tuomet kasdienybėje keitėsi ir situacijos. Ir tebesikeičia, aš augu, aš tebesimokau, tebesiknaisioju po savo vidinius sodus. Tik dabar nebetaip liūdna, nebetaip skauda, nebetaip pykstu ir bijau. Viskas laisviau.Prabėgu prisiminimais savo keliones, dvasines, psichologines, fizines, mentalines, eterines. Kiek įsitikinimų pakeista, kiek dėkota, prašyta, atsiprašyta, svajota ir prisvajota. Nesumeluosiu, viskas išsipildė, nes labai tikiu ir noriu. Tik šiai dienai dar labiau pasiduodu norėjimams. Leidžiu jiems ištirpti ir lieku tyram tikėjime.Kokia dėkinga esu sau, už pastebėjimus, kai mano nuostabusis ego prabunda ir bando įsukti į skausmo verpetus, o aš sustoju tuometu, padėkoju jam, atsiprašau savęs ir grįžtu į dar gilesnę meilę sau.Beja šiandien įtraukiau į savo gyvenimo istoriją vieną mokytoją, jeigu taip galima ją pavadinti. Klausiau paskaitos apie partnerystę, o man tai labai jautri tema. Ir galvoju klausydama ir verkiu, bet galiausiai įkvėpiu ir iškvėpiu suvokdama, kad aš visiskai nieko nežinau ir taip gera pasiduoti nežinomybei. Taigi paskaita apie partnerystę, kurioje pasistačiau mamą ir tėtį, kaip konstaliacija (lot. constellatio – žvaigždžių padėtis): 1. astr. žvaigždynas, žr. konfigūracija 3; 2. kurio nors reikalo padėtis; susiklosčiusios aplinkybės. Kaip susiklosčiusias aplinkybes mano gyvenime ir atlikau tam tikrą praktiką, padėkodama jiems, pakalbėdama su jais, tiesiog per vizualizaciją. Ir kokie nuostabūs jausmai atkeliavo, toks nuoširdus dėkingumas už gyvybę, už grandinę giminės, įvykių, programų, įsitikinimų. Nes be jų nebūtų manęs. Tiesiog tyras Ačiū, kad jie priėmę sprendimą, man suteikti galimybę patirtį šį gyvenimą, šį virsmą. Didžiulė pagarba, jog jie man suteikė laisvę ir mane priima ir myli tokia, kokia esu.Partnerystė labai svarbus akcentas mano gyvenime, nes visos jos mane purtė, kratė, mokė, kol aš leidau sau pasiekti dugną. Emociškai ir fiziškai, visiškas išsekimas ir vininteliai psichologės žodžiai: „Tave ruošia kažkam ypatingam“, tuo metu buvo tarsi gelbėjimo ratas, už kurio užsikabinus įkvėpiau oro ir pasakiau sau, viskas, stokis.Tuo metu prasidėjo nuostabi ir kartu labai bauginanti kelionė į save. Tokia iki kaulų smegenų persmelkianti kelionė, kai keliauji į pasimatymus su baimėmis, liūdesiais, skausmais ir dideliais, begalo dideliais pykčiais. Už tai, jog visada baudžiau save, menkinau, praradus savivertę ir pasitikėjimą. Ir ką gi aš tuo metu pritraukiau į savo ratą? Būtent, taip taip, būtent tai ką aš dariau sau. Tą suvokti, tą priimti ir pradėti keistis, kilti, pakilti, priimti, atsiprašyti savęs, kad taip šiurkčiai elgiausi, atsistoti, numesti karūną, pasiimti fėjos ar raganos šluotą, na nesvarbu. Pasiimti savo mažąją Patriciją už rankos ir eiti į kelionę nuo pat mažens iki pat dabar, kiekvienam momente apkabinant visus skausmelius ir užpildant visas tuščias vietas meile. Pačiai su savimi. Priimant savikritiką, mirties baimę ir vienatvę. Priimant gyvenimą tokį, kokį susikūriau, nekaltinant nieko, o svarbiausia padėkojant. Ir tai yra po šiai dienai mano stipriausia malda, dėkoti, jeigu kyla pyktis, dėkoti sau ir atsiprašyti savęs, jei kyla liūdesys, jei vis dar kyla. O žinoma kyla, aš žmogus ir būsiu žmogus iki kol paliksiu šį kūną. Bet žinote ką? Aš esu ir liksiu meilėje. Ir ją dar savyje auginu ir auginsiu.Džiaugiuosi savo gyvenimu, jog save patiriu jau 32 metus šiame kūne ir šioje realybėje, jog moku mylėti ir mano gyvenimas prasideda dabar dar labiau gyvenant jausme, turėdamas dar daugiau spalvų, daugiau pozityvesnių, daugiau tyresnių, nuoširdesnių ir tokių tikrų tikrų. Nuo 26 metų iki dabar, ir tuoj pat man sukaks 33 metai, bus lygiai 7 metai, kai esu intensyviam savęs patyrime. Mane ruošia kažkam ypatingam, o gal paruošė, aš nežinau. Pasiduodu nežinomybei, pasiduodu ieškojimui, nors giliai širdyje nesumeluosiu, aš piešiu savo svajonių šeimą, vyra, vaikus, namus. Aš kartoju kasdien sau, jog aš jau gyvenu tą gyvenimą, tai yra dar viena transerfingo praktika, kur mintys materializuojasi, kai mes kartojame savo svajones ar norus esamuoju laiku, tarsi tai jau tas vyktų, nes aš tikiu. Aš jaučiu, kad mano gražiausios dienos prasideda dabar ir dar niekada taip stirpriai nejaučiau to. Ir iki dabar gyvenimas buvo nuostabus, tik daug intensyvesnis, o dabar aš labiau atsipalaidavus. Aš esu atsipalaidavimas. Visata mane palaiko mano veikloje mano tikėjime ir atsidavime. Mano besąlyginiame meilės sraute, per mane, į visus, į mylimiausią motiną žemę, kuri mus taip nuostabiai globoja, be jokių priekaištų. Ir ta nuostabi šalis pavadinimu Lietuva, geografiškai yra pasakiška. Keturi metų laikai, miškai, ežerai, protėvių išmelstos žemės ir augalai.Šiai dienai, kaip niekad stiprus jausmas ir kaip visada per mano jautrią sielą, kai liejasi ašaros, aš rašau, aš rašau niekur neskubėdama šiuos nuostabius pasakojimus, tikrus, atvirus. Aš dalinuosi, kokie jausmai plūsta, kai pirmoji gyvenimo knyga pildosi. Prieš kelis metus dar draugei sakau, rašysiu knygą, kai jau viską būsiu pasiekusi, o viską tai turėjau mintyje, šeimą, nes ko labiausiai dabar mano širdis trokšta – šeimos. Bet vėlgi, aš pasiduodu, nes dabar visata labai gerai jaučia mano svajones ir aš atsiduodu jos vedimui, su begaline pagarba, pasitikėjimu ir vedimu. Viskas dėliojasi taip, kaip man harmoningiausia šiuo metu. Aš tą jaučiu. Aš rami. Ir linkiu Jums pasitikėti savimi ir visata pasitikės Jumis.

« Sugrįžti