Straipsnis apie mane iš žurnalo Prie Kavos / Sveikata

Straipsnis apie mane iš žurnalo Prie Kavos / Sveikata

Pradėjus nuo savęs pažinimo galima nueiti iki savigydos.
Trenerė, pas kurią prasikvėpuoti ateina psichoterapeutai
Liga-žmogaus emocijų pasėkmė.
Kai saviugdos trenerė Patricija Kvaselytė ima vardinti, kokiomis praktikomis ji domisi ir kokius savigydos metodus ji gali pasiūlyti žmonėms, nuo įvairovės ir skambių pavadinimų ima suktis galva: sąmoningas kvėpavimas, „mildfulness“, teta healing, LILOS žaidimas , kakavos ceremonijos, mantrų giedojimas, emocijų paleidimas per šokį ir kvėpavimą, regresinė terapija.
Ši jauna moteris – gyvas pavyzdys to, jog visa tai veikia. Nors ir sunku patikėti, bet ši sveika, švytinti moteris būdama vos 25-erių metų dėl pašlijusios sveikatos jau buvo benurašanti save į gyvenimo paraštes.
Daugeliui žmonių žodžių junginys „saviugdos praktika“ nieko nesako. Kas tai?
Nuo mažens save kemšame tėvų kontrolėmis, įsitikinimais, programomis. Vėliau klausome, ką draugai sako. Viso to pasekoje gauname traumas, atsiranda nepasitikėjimas savimi. Taip pradeda didėti įvairios įtampos ir vystytis ligos. Kiekvienas žmogus, patyręs emociją, ją nugramzdina į kūną. Taip susidaro įtampos, kurios tampa ligų židiniais. Tokios kilmės ligų dažniausiai nežinome, kaip pagydyti.
Dažniausiai stveriamasi vaistų. Tačiau mūsų kūnas- emocijų žemėlapis. O saviugda prasideda nuo savęs pažinimo- mokėjimo pastebėti, kokia emocija kūne kyla: skausmas, nerimas, baimė . Ir moko, kad nuo to ne bėgama, bet einama į pažinti su ta emocija, būsena ar jausmu. Pradėjus nuo savęs pažinimo galima nueiti iki savigydos.
Pažintis su savimi ne visada yra maloni. Kaip žmonės save motyvuoja prieš žengdami šį žingsnį į save?
Tam reikia valios, ryžto. Tačiau svarbiausia-kad žmogus to norėtų, tikėtų ir bandytų. Visos sąmoningumo praktikos dabar jau lengvai ranka pasiekiamos. Bet jei apie tokias praktikas, atkeliavusias pas mus iš Rytų, žmonės būtų žinoję dar vaikystėje: savęs gydymo, savęs pažinimo metodikas, galbūt būtų pavykę išvengti dabartinės padėties kalbant apie sunkios psichikos būsenas, alkoholizmą ar savižudybes.
Tam, kad žmogus išmoktų save gydyti ar save pažintų, jis turėtų visų pirma labai stipriai norėti ir tikėti bei daryti. Pokytis vyksta tik per darymą, t.y. taikant dvasines praktikas.
Tik dažnai žmogus nenori nieko keisti,jam atrodo, kad aplinka turėtų jį mylėti ir gerbti tokį, koks jis yra.
Nejaugi visi turime ką keisti ir prasivalyti?
Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai. Jei žmogų tenkina jo gyvenimas, tuomet viskas puiku. Tik dažniausiai žmogų atspindi jo aplinka. Todėl verta patyrinėti, kokius jausmus mums sukelia aplinka. Jei tik kažkas iš aplinkos erzina, žinant, jog tai- mūsų pačių atspindys, tuomet vertėtų atsigręžti į save ir pasižiūrėti , kokią blogą savo savybę būtų galima transformuoti į teigiamą. Tie žmonės, kuriuos sutinkame, yra atsiųsti mums ne šiaip sau. O tam, kad savyje pradėtume ugdyti gerąsias savybes, puoselėti gerus įgūdžius. Tam , kad dirbtume su savimi tam, kad niekas aplinkoje nebeerzintų. Juk kai niekas aplinkoje nebeerzina, vadinasi žmogus jau yra savyje išsivalęs, susitvarkęs ir priėmęs tam tikrus dalykus.
Pagrindinis saviugdos faktorius –pamilti save iš naujo, priimti save tokį, koks esi. Tuomet ir aplinka tokį žmogų priima. Žvelgiant iš dvasinės pusės, viskas eina per dėkingumą. Jei žmogus tam priešinasi, vadinasi jo ego dar pernelyg didelis, jis negali pats sau pripažinti, kad galėtų tapti geresniu, ramesniu, sveikesniu. Tol, kol žmogus netaps laimingas būdamas pats su savimi, šalia jo neatsiras niekas laimingas. Niekas kito žmogaus tuštumos neužpildys. Nors taip dažniausiai žmonės mano.
Kokiu būdu jūs pati tapote saviugdos trenere?
Vaikystėje, 6 metukų, išgyvenau tėvų skyrybas. O tai kaip tik buvo 5-7 m. amžiaus riba, kai vaikas labiausiai pažeidžiamas. Per psichoterapiją grįžau į tas vaikystėje patirtas būsenas ir supratau, kad tėvų skyrybas išgyvenau labai skausmingai. Netrukus po skyrybų sekė patyčios mokykloje, augo nepasitikėjimas savimi, nemeilė sau. Aš tarsi pasidaviau visų žmonių įtakai, kontrolei ir pamiršau, kuo išties norėčiau būti. Buvo labai didelis noras įtikti mamai, seneliams. Jie norėjo, kad mokyčiausi, baigčiau universitetą. Modeliai, kuriems pasidaviau, davė man menkavertiškumo jausmą.
Vėliau 2 m. sunkiai dirbau Vokietijoje su neįgaliais žmonėmis, kurie turėjo ir psichikos sutrikimų. Juk mano specialybė-socialinė darbuotoja. Ištekėjau. Prasidėjo konfliktai su vyru.Atsirado psichologinis smurtas. Aš tiesiog pasidaviau įtakai, neturėjau savo nuomonės. Pasidariau tiksinti emocijų bomba.
Vieną dieną mane ištiko labai stipri panikos ataka, buvo priešinfarktinė būsena. Mane išvežė į ligoninę. Suleidus raminamųjų vaistų, atsigavau, man buvo diagnozuota depresija. Maža to, nuolat sirgau, tekdavo važiuoti į ligoninę, ten laukdavo lašelinės, antibiotikai, kūne atsirado daugybė cistų. Aš tų ženklų nepastebėdavau, nors kūnas lyg sakė „Sustok, atsisuk į save, pradėk iš naujo save lipdyti, išsivalyk visą savo seną energiją“. Visa tai ignoravau ir nugrimzdau į tamsą. Buvo paskirta begalė antidepresantų. O aš niekaip negalėjau pripažinti. Juk buvau vos 25-erių, o jau buvau ir ištekėjusi, ir susikūrusi gyvenimą, ir gerą darbą turėjau Vokietijoje. Lyg ir viskas gerai, ir tėvai patenkinti. Tik vidinis balsas negalėjo susitaikyti su tuo, kad turiu tokiomis saujomis gerti vaistus ir esu beveik nurašyta. Juk vaistai situacijos ne gerino, o ją blogino. Juk jie nesprendė problemos, o tik slopino simptomus (priepuolius, man prilygstančius mirčiai). Viduje tikėjau, kad yra kita išeitis. Kai nuėjau pas psichologą, gavau knygutę „Ketinimo galia“, kurią perskaičiau per dieną. Tuomet mano prote kažkas persiprogramavo. Vėliau meldžiausi, prašiau, kad Visata atsiųstų kažkokį ženklą, ką daryti toliau. Jau supratau, kad turiu save surinkti iš naujo.
Ryžausi skyryboms ir gyvenimą pradėjau iš naujo. Grįžusi į Lietuvą pradėjau domėtis dvasingumo, kvėpavimo praktikomis, šamaniška (natūralia) medicina, kai gydoma augalais. Patekau pas labai gerus žmones , kurie man ištiesė ranką. Jie man ir padėjo išeiti iš viso to pačios susikurto chaoso, kuriame gyvenau. Ir pati save iš naujo sulipdžiau.
Labiausiai man padėjo kvėpavimo praktikos.
Savigyda ir psichoterapija .
Gal galite palyginti šiuos gydmo metodus?
Jos prieštarauja viena kitai. Nors jau į mano kvėpavimo praktikas atkeliauja patys psichoterapeutai. Matyt, visiems reikia „nusinulinti“. Žinau, kad psichologai, psichoterapeutai, gydantys žmones, į save perima dalį pacientų rūpestėlių, išgyvena dėl jų. Tada jiems patiems reikia kažkur nuleisti garą. Juk energetiškai žmogus negali visko kaupti savyje. Jam bus negerai. Keisčiausia yra tai, kad psichoterapija- legali šiuolaikinės medicinos ašaka, o savigyda – iš protėvių atėję dalykai, kuriuos buvome pamiršę, Juk močiutės gydydavo žolelėmis, o mūsų seneliai žinojo, kaip gydo pabuvimas prie medžio ar gamtoje. Šiuolaikinis žmogus viską linkęs gydyti vaistais ar kitokiomis intervencijomis.
Tačiau per savigyda pasiekiame dvasingumą, pamirštas pačias gražiausias vertybes. Gaila, kad šiai dienai nėra meditacijų mokyklų, savigydos universitetų, kuriuose žmonės būtų mokomi natūraliai patys save išsigydyti susipažinus su savimi.
Dvasines praktikas taikantys žmonės teigia, kad kvėpavimo praktikos- vienos iš pavojingiausių. Jos neretai nurauna stogus negrįžtamai. Ką į tai galėtumėte pasakyti?
Girdžiu daug atsiliepimų apie kvėpavimus,ir pas mane ateina žmonės, kurie to bijo. Ne mano kompetencijoje bandyti įtikinėti, kodėl tai yra gerai. Tiesiog aš jau 6 metai užsiiminėju kvėpavimo praktikomis. 5 metus nesu sirgusi visiškai jokia liga. Jei tik jaučiu, kad artinasi koks susirgimas, tiesiog prasikvėpuoju. Viską pasako mano pačios patyrimai. Tie, kurie lankosi pas mane daugiau nei metai, pastebi, jog nustoja progresuoti daugybė ligų. Kiekvienas žmogus pats turi pajausti, kokią techniką jam pasirinkti. Gali nutikti visko, ir šamaniškos praktikos su augalais gali nunešti stogą. Tą patį padaryti gali ir tabletės-antidepresantai. Prie kurių žmonės yra labai pripratę.
Keisčiausia būna tuomet, kai žmogui siūlai natūralų būdą, galintį jam padėti,o jis renkasi vaistus. Vadinasi žmogus pasitiki chemija ir nebijo prie jos priprasti. O prie natūralios būsenos, natūralaus gydymo bijo priprasti. Nors visa tai jis gali atrasti su vedlio pagalba pats savyje.
Mane kvėpavimai pradžioje irgi gąsdino. Juk jų metu iškildavo tos panikos, kurias buvau patyrusi. Tačiau po to jausdavau pagerėjimą. Kol galų gale taip išmokau su savimi susitvarkyti, kad jau 5 metus nepatiriu jokio streso. O jei pajaučiu besiartinantį stresą, man pačiai per protą pavyksta save nuraminti. Juk viskas vyksta mūsų galvose- visi įsitikinimai ir visos programos. Pasisakau tik už natūralų gydymą. O techniką kiekvienas gali pasirinkti pats-ar tai bus joga, ar meditacija, ar kvėpavimo praktikos. Saviugdos bei savigydos technikų yra labai daug. Tereikia pasirinkti ir praktikuoti 1-2 metus ir stebėti, koks pokytis vyksta pačiame žmoguje. Viskas keičiasi per žmogaus psichinę sistemą, per protą.
Šiuolaikinė medicina dirba su preparatais-chemija arba darant intervencijas į kūną. Žinoma, jei yra fiziologinis sutrikimas, kurio neįmanoma pataisyti natūraliais būdais, tuomet niekas neprieštaraus,jei tai bus tvarkoma šiuolikinės medicinos metodais. Galiu pateikti tik savo pavyzdį.
Mano kūne buvo cistų. Gydytojai jas rekomendavo kuo greičiau išoperuoti. Tačiau viduje jaučiau jog yra kažkoks kitoks gydymo būdas. Tuo metu nuvažiavau pas šamanus, jie man rekomendavo specialių žolelių, mano kūnas detoksikavosi per visur, per kur tik galėjo. Po mėnesį trukusio natūralaus gydymo vėl apsilankiau pas medikus. Cistų nebebuvo. Gydytojai stebėjosi išplėtę akis. Juk prieš mėnesį pavojingą cistą jie matė kiaušidėse ir kairiajame inkste. Kolegė natūralios medicinos pagalba iš gimdos išsivarė auglį. Žinoma atvejų, kai tokiu būdu išgydomi vėžiai. Juk liga-žmogaus emocijų pasėkmė. Jei žmonės žinotų būdus, kaip ją natūraliai išsigydyti, būtų žymiai lengviau. Ačiū Dievui, natūralūs gydymo būdai, sveikesnė gyvensena populiarėja.
Jei tai mada, tai tegul ji tik būna.

« Sugrįžti